logo


2016_uz-saugia-lietuva_logo

Mes prisijungėme prie nacionalinės kampanijos „Už saugią Lietuvą“






ikimokyklinis.lt_logo

VAIKO LABUI
informacinis partneris



Kalendorių sukūrė Vilniaus
lopšelio-darželio RŪTA
pedagogės




Kalba zipio draugai

Kalba vaikai

„Valandėlėse aš išmokau padėti draugui nelaimėje“ (Gabija)
„Zipi, koks tu nuostabus – dovanoji šypseną ir draugus“ (Karolina)
„Zipis labai draugiškas vabaliukas“ (Teresė)
„Zipis man labai patiko. Jis mokino, kaip reikia elgtis ir ką daryti“ (Tomas)
„Auklėtoja skaitė istorijas apie Lilą, Tigą, Sendį ir Zipį., kokius nuotykius patyrė. Sužinojom daug Zipio valandėlėse. Buvo labai liūdna, kai sužinojome, kad jis mirė“ (Andrėja)
„…ar Zipis mėgsta valgyti uogas?“ (Gustė)

 

 

Tėveliai kalba apie Zipį

Dominyko mama pasidalino savo mintimis apie programą „Zipio draugai“:

Mano sūnus, Dominykas, nors yra ir judrus, ir aktyvus berniukas, tačiau nėra drąsus, ir anksčiau, mokslo metų pradžioje, jis nedrįsdavo kažko paklausti ar paprašyti savo auklėtojos. Sakyčiau, jam trūko pasitikėjimo savimi, per daug svarbus jam buvo draugų požiūris – „ką apie mane pagalvos kiti?“

Dabar situacija jau truputį pasikeitė, ir aš manau, kad tai – mūsų grupės pedagogių darbo dėka, bei naujosios programos apie Zipį dėka. Jaučiasi vaiko pažintinis ir psichosocialinis bendravimas, jaučiasi, kad vaikas mokosi, bet mokytis jam nėra sunku, atvirkščiai – įdomu!

Džiaugiuosi, kad šioje programoje dėmesio centre yra vaikas ir, kad pedagogė ieško tinkamiausio „priėjimo“, būdo, prie jo. Kad vaikai mokosi spręsti ir sprendžia problemas kartu diskutuodami, išreikšdami savo nuomonę („aš esu svarbus“), bendradarbiaudami („manęs išklauso“).

Džiaugiuosi, kad su Zipio programa pedagogai gali sudaryti sąlygas vaikui „pačiam“ susigaudyti savyje ir savo jausmuose! Mano sūnus dabar pradėjo kalbėti apie tai, kaip jis jaučiasi ir kodėl. Vaikai patys gali atrasti sprendimus, aptarinėti įvairias situacijas, iškilus neaiškumui prašyti kito pagalbos.

Mano manymu, Zipio programa veikia puikiai, skatina mažuosius mąstyti, o tai labai svarbu šiandien kiekvienam vaikui, besiruošiančiam į mokyklą. Tikiu, kad Zipis ir toliau draugaus su mano vaiku.

Noriu padėkoti pedagogėms už tai, kad auginate ir auklėjat vaikus, Jūs ne tik mokote ir stebite. Jūs – suprantate, pasitikite ir leidžiate jiems laimingai augti.

 

Programos „Zipio draugai“ pedagogė perpasakojo Tado (vardas pakeistas) mamos papasakotą istoriją:

Kaip ir daugeliui suaugusiųjų, taip ir vaikams, pasakoti apie savo jausmus ar baimes nėra lengva. Taip buvo ir priešmokyklinukui Tadui (vardas pakeistas). Jis buvo labai ramus, o gal net baikštus vaikas.

Mama juo labai pasitikėdavo, tad drąsiai leisdavo su vyresniais draugais į kiemą. Niekas nieko blogo tame nematė, o mama džiaugdavosi, kad sūnus turi draugų.

Tačiau tiesa buvo kitokia ir ji išaiškėjo, kuomet vaikas pradėjo dalyvauti „Zipio draugų“ programoje. Vieną dieną kalbėjome apie priekabiavimą. Tąsyk vaikas buvo kaip niekad nekalbus. Grįžęs į namus paprašė mamytės pasikalbėti su juo. Ir tada mama sužinojo tiesą, kurią vaikas slėpė, nes bijojo savo kiemo berniukų. Pasirodo, vyresni vaikai  iš vaiko tyčiojosi, priekabiavo bei smurtavo. Tačiau vaikas apie tai niekam nepasakojo, nes buvo įbaugintas.

 

Tik Zipio valandėlės metu sužinojęs, jog visada reikia ieškoti pagalbos, jei kas nors priekabiauja, vaikas išdrįso atsiverti. Mama buvo sukrėsta, tačiau dėkojo likimui, kad vaikas dalyvavo programoje ir toje valandėlėje, kurios metu suprato, kad negalima daugiau tylėti.

 

Kalba pedagogai

Visiems pradedantiems dirbti „Zipio draugų“ programoje, o ir tėveliams, kuriems pristatoma ši programa, daugiausia nerimo kelianti tema – apie netektis. Mano manymu, dar turi praeiti kiek laiko, kol visuomenė atras tai, kad apie šį sunkų išgyvenimą kalbėti nėra nieko netinkamo, blogo.

Taigi, vedant valandėlę po apsilankymo kapinėse, kilo diskusija, kas ir ko yra netekę ir kaip nusiramino po susidūrimo su šia gyvenimo dalimi. Dauguma kalbėjo apie tai, kad „man buvo labai liūdna…“, „ aš  verkiau…“.

Kai paklausiau: „Kada pasijutai geriau“, man Augustė atsakė: „Kai nuėjau į kapus ir močiutę užkasė, na, palaidojo, man palengvėjo“…  Pamačiau, kad mergaitė net, rodos, išsitiesė, kūno kalba sakė, kad jaučiasi gerai.

Tuomet aš, tarytum, praregėjau – man tapo visiškai suprantama, kad tai, ko mus (pedagogus-vaikus-tėvus) moko ši programa turi ženklią prasmę. Vaikas turėjo galimybę atsisveikinti. Visa tai vyko pirmais programos įgyvendinimo Lietuvoje metais. Pastebėjau, kad ši – mirties, tema, vis dar yra labai sudėtinga ir opi tiek kalbant su tėvais, tiek ir su pedagogais, tačiau ši patirtis man suteikia jėgų kalbėti apie netektis…

Aleksandra Remeikienė

 

Kasmet, pradėdama įgyvendinti tarptautinę programą „Zipio draugai“ džiaugiuosi, kad dar vienai grupelei vaikų labai pasisekė. Juk valandėlių metu vaikai įgyja tiek daug svarbių įgūdžių: pasakoja apie savo jausmus, mokosi išklausyti, ieško išeičių iš įvairių gyvenimiškų situacijų, mokosi įveikti baimes ar nemalonius jausmus.

Romutė Petkūnaitė