Tėveliai kalba apie Zipį
Mano sūnus, Dominykas, nors yra ir judrus, ir aktyvus berniukas, tačiau nėra drąsus, ir anksčiau, mokslo metų pradžioje, jis nedrįsdavo kažko paklausti ar paprašyti savo auklėtojos. Sakyčiau, jam trūko pasitikėjimo savimi, per daug svarbus jam buvo draugų požiūris – „ką apie mane pagalvos kiti?“
Dabar situacija jau truputį pasikeitė, ir aš manau, kad tai – mūsų grupės pedagogių darbo dėka, bei naujosios programos apie Zipį dėka. Jaučiasi vaiko pažintinis ir
psichosocialinis bendravimas, jaučiasi, kad vaikas mokosi, bet mokytis jam nėra sunku, atvirkščiai – įdomu!
Džiaugiuosi, kad šioje programoje dėmesio centre yra vaikas ir, kad pedagogė ieško tinkamiausio „priėjimo“, būdo, prie jo. Kad vaikai mokosi spręsti ir sprendžia problemas kartu diskutuodami, išreikšdami savo nuomonę („aš esu svarbus“), bendradarbiaudami („manęs išklauso“).
Džiaugiuosi, kad su Zipio programa pedagogai gali sudaryti sąlygas vaikui „pačiam“ susigaudyti savyje ir savo jausmuose! Mano sūnus dabar pradėjo kalbėti apie tai, kaip jis jaučiasi ir kodėl. Vaikai patys gali atrasti sprendimus, aptarinėti įvairias situacijas, iškilus neaiškumui prašyti kito pagalbos.
Mano manymu, Zipio programa veikia puikiai, skatina mažuosius mąstyti, o tai labai svarbu šiandien kiekvienam vaikui, besiruošiančiam į mokyklą. Tikiu, kad Zipis ir toliau draugaus su mano vaiku.
Noriu padėkoti pedagogėms už tai, kad auginate ir auklėjat vaikus, Jūs ne tik mokote ir stebite. Jūs – suprantate, pasitikite ir leidžiate jiems laimingai augti.
– Dominyko mama
Zipio valandėlė sūnui labai patinka, jos laukia. Paprastai, į darželį eina nelabai noriai, bet tą dieną skuba, kad nepavėluotų. Pasakoja apie ką kalbėjo per valandėlę. Taip pat perpasakoja kitų vaikų mintis ir tada dėsto savo išvadas, pastebėjimus, kartais klausinėja toliau.
Patinka pildyti ir grįžtamojo ryšio anketą – jas saugo, džiaugiasi galėdamas išreikšti savo nuomonę apie pamokėlę.
Manau, tai gera programa. Galėtų būti tokių ir daugiau, gal adaptuotos tiktų ir mažesniems, ir panašios galėtų būti tęsiamos mokyklose – kaip prevencija prieš patyčias, smurtą. Taip pat tai galėtų būti gera priemonė, skatinanti vaikus ne tik kalbėti, bet ir klausyti kitų.
– Mama Regina
Zipio programoje dalyvavusi dukra, po valandėlių ir namuose namiškius mokydavo ieškoti geru išeičių, supykus pirmiausia įkvėpti, pagalvoti, o po to, neskaudinant kitų, pasielgti. Taip ji netgi pakeitė mūsų bendravimą šeimoje.
– Faustos mama
Mūsų sūnus Zipio programos valandėlėmis labai patenkintas, dažnai grįžęs namo pasakoja, kad buvo „Zipio“ valandėlė, labiau išmoko bendrauti su suaugusiais, labiau atskiria blogus darbus nuo gerų darbelių
– Luko mama
Gintei labai patinka „Zipio“ programėlė. Vaikas išmoko skirti ir reikšti emocijas, gero ir blogo elgesio taisykles. Nepamiršta pasigirti kaip sekėsi, bet neretai veidukas būna liūdnas L.
– Gintės tėtis
Lankydamas „Zipio“ programos valandėles, mūsų sūnus išmoko susikaupti, išklausyti, pasisakyti. Dažnai grįžęs namo ir toliau nori kalbėti ta tema, kuri buvo valandėlės metu. Vaikas atranda gerus ir blogus dalykus: aiškiai galime suprasti, kad po šių valandėlių, vaikas išmoksta atjausti, mylėti, atranda svarbiausias gyvenimo vertybes.
Ačiū Zipiui!
– Jono tėveliai
Pedagogai pasakoja:
Pedagogė pasakoja apie apsilankymą kapinėse:
Andriaus mama mirė vasarą, rugpjūčio mėnesį. Berniukas gyveno su seneliais, draugams pasakodavo apie mamą, kur su ja keliaudavo, ką pirkdavo, dažnai atsinešdavo mamos nuotrauką. Bet apie mamos mirtį nekalbėdavo.
Pavasarį nusprendėme kad važiuosime į tas kapines, kur buvo palaidota Andriaus mama. Tam pritarė ir Andrius. Pasiėmėm gėlių puokštę ir žvakutę.
Įėję į kapines mes vaikščiojome, žiūrėjome kaip puošiami kapai. Daug buvo klausimų, „Kodėl? Kodėl čia ne taip gražu? Kodėl čia nėra paminklo? Kodėl miršta vaikai?
Andrius vaikščiojo kartu, bet eiti prie mamos kapo nekvietė, o kiti vaikai vis teiravosi „Kur gi Andriaus mamos kapas?“. Kai priėjome nei vienam nereikėjo sakyti, kad
susikauptume ir patylėtume, visi ėjo kuo arčiau kapo, o Andrius liko stovėti atokiau. Dauguma vaikų gailėjosi, kad neatnešė patys gėlių ir labai daug pasakojo tėveliams.
Po kurio laiko individualiai kalbantis, Andrius man pasisakė, kad jam buvo labai liūdna.
Pedagogė atpasakoja situaciją, kurios metu mama susidomėjo programa „Zipio draugai“.
Vakaras. Grupėje liko 4 vaikai. Du vaikai sėdi šalia manęs, skaitome knygutes, viena mergaitė piešia. Berniukas, jau atsisveikinęs su žaidimo draugais žaidžia statybiniame kampelyje, pasitardamas pats su savimi. Aplink jį netvarka.
– Vaikai, laikas sutvarkyti žaidimo vietas. Tuoj ir jus pasiims.
Vaikai neša knygutes į lentynas, mergaitė renka nuo stalo flomasterius. Berniukas statybiniame kampelyje paprieštarauja:
– Aš nenoriu tvarkytis, noriu žaisti.
– Pažiūrėk, kokia netvarkinga tavo statybvietė, – pasakiau berniukui ir su kitais dviem vaikais tvarkau knygų lentynas.
Mergaitė susidėjusi flomasterius ateina į statybinį kampelį ir paima viena kaladėlę iš statinio. Berniukas trenkia ranka mergaitei per veidą.
– Kodėl taip padarei? – klausiu.
– Ji mano statinį griauna, – atsako.
Tuo tarpu ateina berniuko mama.
– Labas vakaras. Kas atsitiko, – iškarto pastebi, kad kažkas negerai.
– Papasakok mamai, – pasakau berniukui.
Berniukas papasakoja kaip viskas buvo, neslepia, kad sudavė mergaitei.
Mama barasi:
– Aš gi tau sakiau, kad mergaičių mušti negalima.
– O berniukus mušti galima? – nustembu aš.
– Bet ką jam reikėjo daryti jei jo gražų statinį sugriovė – teko gintis, – užtarė berniuką mama.
– Auklėtoja, ar statinį palikti? – paklausė manęs vaikai, kurie baigė tvarkyti lentynėles ir atėjo į statybinį kampelį.
– Aišku, – sakau, – juk statinys tikrai gražus.
– Jūsų sūnus turėjo tartis, kad statinio negriautų, o ne duoti per veidą, – sakau mamai. – Ir šiandien „Zipio draugai“ valandėlės metu kaip tik kalbėjomės, ko nereikia daryti, jei norime išsaugoti draugus. Vaikai daug pasiūlymų teikė, ko nereikia daryti.
Berniukas nuvedė mamą prie lapo pakabinto „Zipio draugų“ kampelyje. Mama perskaitė, kas užrašyta lape ir pasakė:
– Iš tiesų, Jūs daug žinote. Kai nepagalvoji, tai ir man pačiai pirma mintis, – duočiau. – Eidami namo pagalvosim, ką dar galima užrašyti pasiūlymų lape. Atsiprašyk mergaitės ir padėk vaikams sutvarkyti kampelį.
Su mama maloniai kalbėjomės vaikų auklėjimo temomis. Mama pažadėjo atidžiau sekti „Zipio draugai“ valandėlių temas ir aptarinėti jas su sūnumi namuose.
Pedagogė pasakoja:
Vieną rytą atėjęs Kornelijos tėtis pasakojo jog buvo pradėjęs bartis dėl nesutvarkytų žaislų, bet Kornelija parodė ranką ir pasakė „Stop!“ ir pasakė, kad reikia labai supykti ir tada skaičiuoti iki dešimt. O jei tik truputį pyksti ,tai užteks iki penkių. Tėčio paklausta, iš kur taip sugalvojo, pasakė ,kad to išmoko per Zipio draugų valandėlę.